Reportažas, prioritetai, matymas giliau ir kodėl tai sunku įdėti į stiliaus apibrėžimo rėmus?

Reportažas, prioritetai, matymas giliau ir kodėl tai sunku įdėti į stiliaus apibrėžimo rėmus?

Reportažas, prioritetai, matymas giliau ir kodėl tai sunku įdėti į stiliaus apibrėžimo rėmus? Arba kur yra mano kaip fotografo unikalumas? 

Jei aš myliu save, vertinu ir gerbiu tai mylėti, vertinti ir gerbti kitus man yra natūralu ir tam neprireiks nei motyvacijos nei papildomų pastangų. Jei aš suvokiu, kad esu unikali, tai pamatyti ir lenktis kitų unikalumui man paprasta ir kitaip net neįsivaizduojama. Jei aš įsiklausau į savo poreikius, girdžiu savo vidinį balsą, tai išgirsti kitus man lengva. Jei aš prižiūriu ir puoselėju visas tris savo medžio dalis : šaknis, kamieną ir vainiką tai matyti kitus ne tik kaip vieną sudedamąją dalį, o kaip visumą, man yra privalumas. (apie medžio koncepciją skaityti čia)

Pamenu tiksliai tą momentą, kai žiūrėjau vienos JAV fotografės Kirsten Lewis klasę, ir kaip nušvitau supratusi jog atradau tą “stilių” kaip noriu ir siekiu fotografuoti, bet anksčiau tas nebuvo sudėta į žodžius. Fotografuoti reportažiniu/dokumentiniu stiliumi. Ką tai reiškia? Tai reiškia jog tu leidi įvykiams vykti, jei šeimoje tai leidi šeimai tiesiog gyventi, būti taip kaip jie paprastai būna, nesikišant, nekoreguojant, nesakant ką ir kaip daryti. Tu esi stebėtojas ir fiksuotojas to kas vyksta aplink tave. 

Dar vienam video stebėjau pasakojimą fotografo (Joel Grimes), kuris suvokdamas jog kuria meną, o fotografija yra jo meno išraiškos priemonė, atsipalaidavo ir leido sau kurti nepakartojamus kūrinius. Kas leidžia man sakyti jog stebėdama fiksuoju viską, įrėmindama esamos aplinkos fone, panaudodama: šviesą, rakursą, nuotaiką, judėjimą ir visas kitas sudedamąsias gyvenimo dalis ir kuriu mažų kasdienių istorijų iliustracijas. Įrodymus ir parodymus to kuo gyvena žmonės, kuo dalinasi, kaip kalbasi, ką veikia ir kaip tą daro ir pan. 

Paprastais žodžiais tariant, ateini į šeimą, apšildai save prie jų, jie apsišyla prie tavęs ir gyvenimas teka vaga, kuria paprastai jis teka. Jei tai savaitgalis tai šeima veikia tai ką paprastai veikia: ryte valosi dantis, gamina valgyti, leidžia laiką drauge ir pan. Aš neprašau nieko specialiai ruoštis. Žinoma šeima išnaudodama progą gal būt nuveiks kažką daugiau per tą dieną, norėdami parodyti daugiau nei paprastai, bet tai nėra būtina. Viena vienintelė būtina sąlyga yra būti savimi. Nes juk fotografas nefotografuoja to reklaminei kampanijai, fotografas fotografuoja nes tai liks jūsų šeimos archyvuose (šiek tiek apie prasmę tokio archyvo). 

Čia galiu pastebėti savo unikalumą, arba tai kad aš žiūriu į tokią fotografiją kaip vertės kūrimą kitiems. Neseniai vaikščiojant man kilo klausimas (o kaip sako Jim Kwik, mokinimo kaip mokintis, smegenų efektyvumo meistras, klausimas jau yra atsakymas): Ką aš galiu padaryti, ką galiu nuveikti, kad padėti kitiems? Kokią vertę aš galiu sukurti, kad kitiems ji atneštų naudą? Šie klausimai mane nustebino savo gilumu. Dabar kats nuo karto šie ir panašūs klausimai man vis iškyla. Vadinasi jei yra klausimas, yra ir atsakymas. 

Augindama, mylėdama ir vertindama save, prižiūrėdama savo medį, laistydama jo šaknis, užduodama sau klausimus ir išgirsdama atsakymus aš galiu giliau ir visapusiškiau pamatyti ir kurti tas iliustracijas (fotografijas) šeimoms ir ne tik. Tai gali būti ir vienas žmogus vertinantis savo gyvenimą, tai gali būti grupė draugų, kurie kartu keliauja pažinimo keliu, tai gali būti net vieno medžio istorija. 

Viena moteris man parašė jog mano juodai baltose fotografijose daugiau spalvų nei spalvotose. Tikriausiai niekada pati nebūčiau taip sudėliojusi. Bet man tai sako jog jose yra jausmas. 

Kitas vaikinas, apšilimo prieš fotosesiją metu, geriant kavą, nustebino mane pastebėdamas jog mano fotografijose jaučiasi judėjimas kai atrodo jog niekas nejuda. Ir man tai sako jog ten yra gyvenimas. 

Sąžiningai priskirti save prie stiliaus visai nesinori, apibrėžti tai ką darau neįmanoma, nes tada neduočiau savo širdžiai leidimo atrasti kažką naujo. Tegul aš būsiu dailininkė iliustruojanti gyvenimo knygas fotografijų pagalba. 

Aš esu unikali tuo ką darau ir naudoju savo unikalumą, kad parodyti Jums kokie unikalūs esate Jūs, užfiksuoti Jūsų kelio į unikalumą progresą arba gal net parodyti Jums kurioms irstančias medžio dalims gal būt reikia dėmesio. Nepriskirkitia savęs jokiam stiliui, neapibrėžkite savęs apibrėžimais, tiesiog kurkite ir tobulinkite, formuokite savo unikalumą.