Kai fotografas mato širdimi

Kai fotografas mato širdimi

Susitikimas prasidėjo šiltai ir tikrai buvo kuo pasidalinti. Kalbėjome, supratome, girdėjome viena kitą ir kai vėliau prie mūsų prisijungė dar ir tos pirmosios moters verslo partnerė įvyko tai apie ką dabar ir papasakosiu. Pirmiausia ką pastebėjo, į pokalbį įsiliejusi vėliau, moteris buvo tai jog ji be makiažo, nes kurį laiko po akies operacijos ji negali dažytis ir dar kažką iš serijos jog ji negraži. Tikrai? Kai kas nors tau prisistato negražia kažkaip nejučiomis tai ir pastebi. BET. Ji pradėjo kalbėti apie savo veiklą, pasiekimus, šeimą ir darė tai su užsidegimu, kalbėjo iš širdies, nuoširdžiai, su meile ir tuo momentu įvyko transformacija. Tas pasikeitimas įvyko manyje, nes ji tarsi ir buvo ta pati moteris, kuri prieš keletą minučių prisitate kaip neišvaizdi, tarsi teisinosi jog nenusipiešė sau veido, ji mano akyse virto gražia, patrauklia, jausminga. Labai gerai pamenu patį momentą kai žvelgdama į ją mačiau grožį. Viskas ką pastebėjau prieš tai tarsi susiliejo, sušvelnėjo jos bruožai, išsilygino viskas ir mačiau ją kitokią. Čia kaip naudojant retušavimo programą Photoshop panaikinami visi veido “defektai”, kurių, norint atitikti žurnalinių fotografijų lygį,  sekama. Pamenu savo būseną, kai žiopčiojau tarsi žuvis išmestą į krantą ieškodama vandens, norėjau jai apie tai išpasakoti.

Remdamasi šiuo potyriu ir vėl grįžtu prie savo ieškojimų surasti atsakymą kas yra fotografijos prasmė, o gal net ir mano pačios misija fotografuojant. Intuityviai, kartu žinoma ir įtakota man imponuojančių fotografų pasidalinimais savo žiniomis, patirtimi vykdama į fotosesiją prašau pradžioje skirti laiko puodeliui arbatos, mažam pokalbiui ar tiesiog apsipratimui būnant vienoje erdvėje. Tas noras, kad mūsų laukai, buvimo šalia metu, susilietų į vieną visumą ir pasikeistų informacija. Visad akcentavau šį faktą tiems kartams kai fotosesijoje dalyvauja vaikai, bet dabar pasveikinusi keletą savo paskutinių susitikimų su suaugusiais patirtitį, drąsiai priimu, kad tai būtina bet kuriuo atveju. Negaliu teigti jog tai svarbu visiems, bet tikrai žinau jog tai svarbu man. Paskutiniu metu tardamasi dėl susitikimo pastebiu, jog labai noriu ir apie tai kalbu, prašau skirti pakankamai laiko, kad neliktų erdvės skubėjimui ir žvalgymuisi į laikrodį. Žinoma tas faktorius visad lieka, nes visvien gyvendami nuolat skubančioje visuomenėje, suvaržyti galybės įsipareigojimų ir nuolat bandydami pasivyti praeinančią dieną, beveik visiškai pamiršę kas tai yra gyventi čia ir dabar, mes skubame, nors kartais priėmę sprendimą skubėti lėtai mes pasiekiame tą būseną kai galime atsipalaiduoti. Ir tiesa tai pavyksta, viskas susidėlioja taip kaip palankiausia abiems pusėms. Ne veltui dabar sakoma, jog brangiausia ką gali paaukoti kitam –  tavo laikas. 

Kai leidi laikui tiesiog būti laiku, kai leidi širdžiai matyti ne tik jausti įvyksta tai ko esame taip ištroškę – nuoširdus buvimas drauge. Tada fotografo širdies akys mato tai ką skubėdami mes tiesiog praleidžiame kasdienybėje. Tada mažos detalės pasakoja dideles istorijas slepiančias gyvenimo paslaptis. Žmonės atsipalaiduoja ir leidžia sau tiesiog esėti. Ir čia aš tarsi tikrai sau įrodžiau teoriją jog fotografuoja visai ne fotoaparatas, visada fotografuoja žmogus ir visa begalė jo formų ir esėjimų. Ir tikrai ne fotoaparato rūšis ar firma, kuri jį pagamino daro fotografą FOTOGRAFU. Fotoaparatas tai tik įrankis, kurio naudojimosi instrukcijos neatskleidžia pačių pagrindinių tiesų, nes tos tiesos randamos mūsų širdyje.